ŠOKĖJA VIKTORIJA KUNAUSKAITĖ: DAŽNIAUSIAI Į ŠOKIUS NEŽIŪRIMA KAIP Į SPORTĄ

Daug šokėjų giriasi, kad šokti pradėjo tik vos vos vėliau, negu vaikščioti. Viktorijos Kunauskaitės-Pocienės istorija kitokia. Šokti ji pradėjo jau būdama pradinukė, o ir tai nebuvo visiškai jos pačios užmačios – į būrelį pakvietė tėčio kolegė. Jei ne šis kvietimas, galbūt graži ir sėkminga šokėjos karjera būtų pasisukusi visai kita linkme. Nors pagalvojus apie šokius, pirmiausia į galvą ateina jų gražūs kostiumai pasirodymų metu, bet ne mažiau svarbi jiems ir patogi, judesių nevaržanti treniruočių bei kasdienė apranga. Su Viktorija kalbėjomės ne tik apie tai, bet ir išgirdome istoriją, nuo ko viskas prasidėjo.

Kaip į tavo gyvenimą atėjo šokiai?

Šokti aš pradėjau gan vėlai, tuo metu man buvo dešimt metų. Nuo pat vaikystės buvau labai veikli - mokiausi devintukais, dešimtukais, dalyvavau įvairiose olimpiadose, bėgimo varžybose, kelis metus dainavau chore. O vieną dieną, tėčio bendradarbė (šeimos draugė), kurios sūnus tuomet jau lankė šokius, pasiūlė man pabandyti šokti. Sutikau, nes tai atrodė labai gražus sportas. Vėliau supratau, kad tokio krūvio tiesiog fiziškai negalėsiu pakelti ir atsisakiau dailės. Muzikos mokyklą po kelių metų baigiau ir pagaliau galėjau visą savo dėmesį skirti šokiams.

Gyvenau Vievyje, o treniruotės vykdavo Trakuose, todėl į jas mane vežiodavo tėtis. Pamenu kaip atėjau į pačią pirmą treniruotę, o joje - jau pažengę šokėjai. Plonytėmis kojomis drąsiai atsistojau į pirmą eilę ir įdėmiai klausiau bei bandžiau išmokti šokio meno. Žinoma, visi iš manęs juokėsi - tą pirmąją treniruotę toli gražu nešokau taip, kaip jie. Bet aš buvau užsispyrusi bei pasitikinti savimi, tad nepalūžau. Pradžioje partnerio neturėjau, o vėliau treniruotėse šokdavau su tuo berniuku, kurio partnerė tą dieną neatvykdavo. Bent jau anksčiau, treneriai visada skųsdavosi, kad trūksta berniukų. Pačiose jauniausiose grupėse būdavau daug tokių atvejų, kad jiems kartais tekdavo šokti su dviem partnerėmis netgi konkursuose. Ta "antrąja" partnere buvau ir aš, bet ne ilgam. Gan greitai gavau rimtą partnerį, pradėjome dalyvauti konkursuose. O juose iškart pradėjo neblogai sektis.

Žinau, kad vienaip ar kitaip su šokiais būsiu susijusi visą gyvenimą. Ir su amžiumi labiau pradedu vertinti emociją, jausmus šokant, o ne patį šokį ar laimėjimą. Manau, kad visos patirtys - tiek skausmingos, tiek džiugios, visi laimėjimai bei pralaimėjimai, konkurencija, pažintys,- mane užaugino kaip labai stiprią asmenybę su plačiu požiūriu į pasaulį. Šokiai man padėjo nepamesti savęs ir sustiprinti savo savivertę. 

Kada supratai, jog šokiai tau – ne tik hobis?

Kai matai didžiulį potencialą tame, ką tu darai ir kai investuoji į tai daug labiau, nei į bet kokį kitą užsiėmimą. Be to, į mano veiklą buvo įsitraukusi visa šeima – mamytė sukneles siuvo, tėtis vežiojo į treniruotes – todėl gana anksti supratau, kad tai nėra tiesiog eilinis būrelis. Jau tada tai buvo mano gyvenimo dalis.

Papasakok apie įsimintiniausius karjeros momentus.

Galbūt turėčiau sakyti, kad įsimintiniausias buvo momentas kai tapome Lietuvos Jaunimo dešimties šokių čempionais, tačiau išties tai ne šis įvykis. Tapus Lietuvos čempionais ir gavus teisę atstovauti savo šalį pasaulio čempionate, išvykome į konkursą Ispanijoje. Po pusfinalio šokių turėjo būti vakarinės dalies paradas su savo šalies vėliavomis. Iki pat jo pradžios laukėme rezultatų, bet jų vis neiškabino. Mums bestovint pasigirdo kitų šokėjų kalbos - kas džiaugėsi papuolę į finalą, kas liūdėjo... Mano partneris greit nubėgo žvilgtelėti į rezultatus ir parbėgo su šypsena veide. Mes finale! Tai buvo mūsų pergalė. Būtent tada supratau, kad tai nėra tik hobis. Žengiant į paradą buvo sunku susikaupti, širdis džiaugėsi. Tą jausmą prisimenu lyg viskas būtų vykę vakar.

Su kokiomis kurioziškomis situacijoms yra susidurti šokių aikštelėje?

Kartą, apšilinėjant prieš konkursą, ant parketo rimtai gavau į nosį iš alkūnės nuo kitos poros berniuko, o dar ir gero draugo. Pasruvo kraujas, nosis iškart pradėjo tinti. Galiausiai atrodė kaip bulvė. Kadangi į tą konkursą mūsų grupėje atvyko mažai porų, šokome tik finalą. O jo reikėjo laukti kelias valandas. Palaukėm, sušokom, laimėjom pirmą vietą ir grįžom namo.. Kita diena – sekmadienis, pas daktarus nenuvažiuosi. Pirmadienį keliaujam pas gydytoją ir ši sako, jog dabar nieko negalima daryti - reikia laukti kol nuslūgs patinimas, o diagnozė ne pati smagiausia - kaulas lūžęs ir išėjęs iš vietos. Po kelių dienų grįžome ir ji savo rankomis tą kaulą sugrąžino į vietą. Be jokių nuskausminamųjų! Galiausiai gavau nosies gipsą.. Įsivaizduokit kaip atrodžiau! 

Kas motyvavo ir padėjo nepalūžti sunkiomis akimirkomis?

Dažniausiai į šokius nežiūrima kaip į sportą. Daug kam atrodo, kad užsidedame gražias sukneles ir šokame savo malonumui. Bet niekas nemato to juodo darbo, traumų, nesutarimų poroje, išlieto prakaito, kad tos dvi minutės šokio atrodytų tobulai.

Aš esu labai užsispyrusi. Tai jeigu man kas nors pasako, kad aš negaliu kažko padaryti ar tikina, kad man nepasiseks, aš visų pirma noriu įrodyti pati sau, kad aš tai galiu padaryti, o tada jau visiems kitiems. O didžiausias mano motyvacijos užtaisas buvo mano šeimyna, mano tėveliai ir žinojimas, kad jie visada bus mano pusėje, kad ir kas nutiktų.

Tiek šokiuose, tiek kasdienybėje Viktorijai svarbiausios drabužių savybės yra grožis ir patogumas. „Renkuosi drabužius, kuriuos būtų patogu ne tik dėvėti užsiimant kasdiene veikla, bet ir nevaržytų sportuojant. Žinoma, pirmiausia atkreipiu dėmesį ir į tai, kas man gražu. Jeigu rūbas nėra išvaizdus, tai gal nebe toks ir patogus,“ juokauja Viktorija. Naujojoje Audimo rudens kolekcijoje ji vilkėjo striukę su THERMOBOOSTER pašiltinimu ir švelnias modalo kelnes, prie jų derino medvilninius marškinėlius aukštu kaklu.