PENKTA KOJA: KAI NEREIKALINGI TAMPA REIKALINGAIS IR MYLIMAIS

Artėjant šventiniam laikotarpiui, daugeliui mūsų labiau norisi duoti, nei imti. Todėl žvilgsnis natūraliai krypsta ten, kur pagalbos visada laukiama. Nepaisant nepalankių sąlygų, gruodį Audime susitelkėme geram tikslui – bent kažkiek pagelbėti gyvūnų prieglaudai VšĮ „Penkta Koja“.

Per savo gyvavimo laikotarpį, prieglauda surado mylinčius namus jau keliems tūkstančiams beglobių gyvūnų. Vien 2019 m.  „Penkta koja“ priėmė 508 šunų ir 8 kates, iš kurių net 337 ir 8 katės rado mylinčius namus. Su prieglaudoje dirbančiomis merginomis kalbėjomės ne tik apie jų globotinių kasdienybę, bet ir  tai, kas įkvėpė tokiai veiklai.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Gyvūnų prieglaudos vadovė Agnė Volockytė pasakoja, kad „Penktos kojos“ istorija prasidėjo nuo tokio paprasto dalyko kaip pastebėto skelbimo, kad Marijampolėje esančio gyvenamojo namo laiptinėje guli sumuštas, sau vietos nerandantis šunelis. Vaikai jį vis skriaudžia, o ir kaimynai neleidžia rasti prieglobsčio – vis veja lauk. Parsivežus į Kauną, pavyko rasti jam namus. Tuomet kilo idėja padėti ir kitiems beglobiams gyvūnams. Pagalbos idėjų įgyvendinimui Agnė ieškojo draugų rate - surado kas galėtų gražiai nufotografuoti ieškančiuosius namų, taip pat žmones, kurie galėtų laikinai priglausti gyvūnus, kol jiems bus rasti nauji namai. Besiplečiant bendraminčių ratui gimė "Penkta koja".

Pirmoji „Penktos kojos“ buveinė buvo kukli – prieglauda įsikūrė autobusų aikštelėje, kurios savininkas leido nebevažiuojančius autobusus pritaikyti gyventi šunims. Taip pat teritorijoje išdygo ir jiems skirtų būdų. Taip prieglauda gyvavo kelis metus, tačiau šuniukų tik daugėjo, o sąlygos jais rūpintis buvo labai nepalankios. Tačiau gavus pirmą ženklią piniginę paramą iš 2% gyventojų sumokamo GPM, pavyko nusipirkti prastos būklės pastatą Linksmakalnyje. Didelio prieglaudos darbuotojų bei savanorių užsispyrimo dėka, dabar šis pastatas jau daug panašesnis į modernią gyvūnų prieglaudą. Nepaisant to, lauko ir vidaus tvarkymo darbai vis dar vyksta nuolat, taip pat prieglauda prašo turinčius galimybę prisidėti statybinėmis medžiagomis ar pasiūlyti žemesnes kainas.

Kaip atrodo prieglaudos kasdienybė?

Šiuo metu prieglaudoje nuolat sukasi net penkiolika pastovių darbuotojų. Trys iš jų – veterinarijos gydytojai, besirūpinantys sužeistaisiais bei visų globotinių fiziniu gerbūviu. Taip pat „Penkta koja“ yra subūrusi didelį savanorių ratą. Prieglaudos kasdienybė prasideda gyvūnų priežiūra: valymas ir gydymas. Be to nuolat važinėjame po visą Lietuvą, nes pagalbos stokojantys, beglobiai gyvūnai yra parsivežami iš visur. Tačiau Agnė pripažįsta, kad nuolatinės kelionės toli gražu nėra sunkiausia šio darbo dalis. Sunkiausios – tai pralaimėtos kovos su virusinėmis ligomis, kuomet padaroma viskas, o gyvūno  išgelbėti nepavyksta.

Kelias iki džiaugsmingų akimirkų

Vis dėlto, gražių akimirkų prieglaudoje labai daug. Tai galima suprasti ir iš namus suradusių globotinių skaičiaus. Tačiau iki momento, kai gyvūnas iškeliauja į mylinčius naujus namus, kartais tenka išgyventi ir labai kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, galiausiai namus Suomijoje suradusios Simbos istorija pareikalavo daug prieglaudoje dirbančių merginų nervų – ją į prieglaudą atidavusi moteris vėliau nepaliovė skambinėti, kadangi persigalvojo ir užsimanė kalytę pasilikti, nepaisant to, kad ją atiduodama tvirtino, jog pati šuniuką tik buvo priglaudusi Ignalinoje, po to kai ji buvo pavogta prie parduotuvės. Prieglaudos darbuotojai pasakė, kad kalytė pirmiausiai turi būti paskiepyta ir tik tada, po dviejų savaičių, galės išvykti. Tačiau atkakli moteris tokio atsakymo nepriėmė, toliau kamavo „Penktą koją“ skambučiais ir netgi nusiuntė savo dukrą, kad apsimestų tikrąja šuns šeimininke ir jį pasiimtų. Galiausiai prieglaudai su moterimi susitarti pavyko tik su policijos pagalba, kadangi darbuotojus vertė nerimauti ne tik keistas jos elgesys, bet ir itin prasta Simbos dantų būklė. Šį gruodį, po patirtų išgyvenimų atsigavusi Simba emigravo į savo naujus namus. Būtent tokios istorijų pabaigos labiausiai ir džiugina prieglaudos darbuotojus bei savanorius. Agnė sako: „Labiausiai už viską mus motyvuoja laimingų uodegų istorijos - kai nereikalingus padarom reikalingais ir mylimais.“

Nepaisant to, kad daugelis šiuo metu dirba iš namų, Audimo darbuotojai parodė iniciatyvą ir surinko nemažą kiekį sauso šunų ėdalo, reikalingo prieglaudai. Suvokdami, jog tam kad „Penktos kojos“ globotiniai jaustųsi gerai yra nemažiau svarbus ir darbuotojų gerbūvis, pasirūpinome patogia ir funkcionalia apranga. „Penktos kojos“ merginos dėvi merino vilnos marškinėlius, suteikiančius pakankamai šilumos darbuojantis lauke žiemos metu, bet ir leidžiančiais jaustis pakankamai komfortiškai grįžus į šildomas patalpas. Prie marškinėlių priderinome ilgas liemenes su THILSULATE pašiltinimu bei švelnias modalo kelnes.