LEDO RITULININKĖ MIGLĖ JAKAVIČIENĖ: KIEKVIENA MOTERIS TURI NORS KARTĄ IŠBANDYTI ŠĮ SPORTĄ

Esame įpratę girdėti sportininkų istorijas apie tai, kaip treniruotis pradėjo anksčiau, nei vaikščioti ar kalbėti. Tačiau ledo ritulininkė Miglė Jakavičienė – visai kitokio, nors nemažiau sėkmingo, sportinio kelio pavyzdys. Jos aistra ledo rituliui prasidėjo ne nuo treniruočių, o nuolatinio varžybų stebėjimo su drauge iš sirgalių tribūnos. Pačiūžas sportininkė užsidėjo jau būdama keturiolikos ir sako, kad pirmieji bandymai čiuožti tikrai nebuvo lengvi. Nepaisant to, jos aistra sportui ir noras žaisti neleido pasiduoti ir atvedė ten, kur pati būti tikrai nesitikėjo. Šiuo metu Miglė – Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės gynėja, prisidėjusi prie komandos pergalių tarptautinėse varžybose ir Pasaulio čempionatuose. Su ja kalbėjomės apie sportą bei aiškinomės į ką sportininkai visada atkreipia dėmesį rinkdamiesi drabužius skirtus tiek sportui, tiek laisvalaikiui.

Migle, nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo vaikystėje. Su drauge Elektrėnų ledo rūmuose nuolat žiūrėdavom vyrų bei vaikinų ledo ritulio varžybas ir taip atsirado didelis noras čiuožti. Po kiek laiko trenerė Jūratė subūrė pirmą merginų komandą ir pradėjome treniruotis. Į treniruotes eidavome prieš pamokas, tad ant ledo stovėdavome jau šeštą ryto. Tuomet man buvo keturiolika metų. Porą metų pasitreniravome, o tada sekė ilga pertrauka... Antros trenerės Ramunės dėka, prieš daugiau nei penkerius metus sugrįžom ant ledo ir treniruojamės toliau. Kai vėl pradėjome treniruotes man buvo dvidešimt devyneri metai. Dabar man trisdešimt šeši - čiuožiu ir čiuošiu toliau.

Yra vienas klasikinis stereotipas apie ledo ritulį, kad tai - nemoteriška sporto šaka, tačiau tai tikrai nėra tiesa. Tai yra labai smagus sportas ir aš manau, kad kiekviena mergaitė bei moteris turi nors kartą ją išbandyti. Tam net yra vykdomi projektai, kviečiantys nemokamai pabandyti ledo ritulį  įvairiuose miestuose. Turiu tikslų ir svajonių, susijusių su ledo ritulio populiarinimu Lietuvoje. Noriu kviesti ir skatinti mergaites išbandyti šią sporto šaką. Vienas labai įdomus dalykas - moterų ledo ritulyje nėra ribojamas amžius net kalbant apie dalyvavimą pasaulio čempionatuose, taigi pradėti niekada nevėlu.

Kokios buvo pirmosios treniruotės – ar sekėsi iškart?

Pirmųjų treniruočių metu sekėsi sunkiai, bet labai linksmai. Ekipuotė buvo sena, per didelė ir nepilna, pačiūžos nepagaląstos, mergaičių ant ledo daug ir nei viena nemokame čiuožti... Treniruotės vyko labai anksti ryte, rūbinėje net dušo nebuvo. Nepaisant to, noras žaisti buvo toks stiprus, kad niekas netrukdė. Pamenu, kad pirmą kartą treniruotėje labai sužavėjo tas jausmas, kai užsidedi visą ekipuotę ir esi tarsi pasislėpęs, bet vis tiek išlieki savimi.

O sunkumų būna ir dabar. Visą laiką yra dalykų, kurių vis dar mokaisi ar turi patobulinti. Sportas – nuolatinis darbas su savimi.

Kada supratai, kad ledo ritulys tau – daugiau, nei hobis?

Kad sportas nebėra tik hobis turbūt supratau, kai pradėjome važinėti į kaimyninę Latviją ir varžytis su latvėmis, estėmis, lenkėmis. Tuomet atėjo suvokimas, kad tai nebėra tiesiog linksmybės treniruočių metu – reikia įdėti tikrai daug darbo ir atiduoti visą save varžybų metu.

Pasižiūrėjus aukščiausių lygų ledo ritulio varžybas, į akis krenta žaidėjų muštynės. Kokia tavo nuomonė apie jas?

Aš apie muštynes turiu tokią nuomonę, kad stipriau yra susilaikyti ir nesimušti, sužaisti varžybas ir savo emocijų ant ledo nelieti bei viską išsiaiškinti jau po varžybų, už arenos ribų. O pati niekada nesu jose dalyvavusi ir tikrai nedalyvausiu.

Kas sunkiomis akimirkomis labiausiai motyvavo ir neleido palūžti?

Labiausiai motyvuoja komandos draugės. Natūralu, kad moterų kolektyve nuolat būna bangavimų – tai viena be nuotaikos, tai kita. Vyksta nuolatinė nuotaikų kaita. Bet komandos draugės tikrai visada labai palaiko, užveda. Jų pagalbos dėka supranti, kad gal treniruotė ir nevisai pavyko, bet varžybų metu pasiseks labiau. Ledo ritulyje, kaip ir kitose sporto šakose, labai svarbu ne tik sportinis pasiruošimas, bet ir psichologinis, emocinis, todėl komandos draugių palaikymas labai svarbus.

Renkantis drabužius tiek sportui, tiek kasdieniams užsiėmimams, Miglei visada itin svarbu, kad tai būtų funkcinis rūbas. Kaip pati sako, norisi, kad ryte apsivilkti drabužiai atrodytų gerai ir vakare, esant visai kitoje aplinkoje. Būtent todėl Miglė renkasi drabužius greitai išgarinančius drėgmę bei leidžiančius jaustis komfortiškai esant temperatūrų kaitai. Tokius poreikius tobulai atliepia drabužiai pagaminti su merino vilnos pluoštu, taip pat viršutiniai  drabužiai su sintetiniais arba pūkų bei plunksnų užpildais.

Miglė iš naujosios Audimo žiemos kolekcijos išsirinko pūkinį paltą, merino vilnos megztinį ir medvilnines kelnes.