LEDO RITULININKAS POVILAS VERENIS: Į LIETUVIUS LEDO RITULININKUS ŽIŪRI TAIP, LYG BŪTUME IŠ AFRIKOS

Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinės narys Povilas Verenis pirmą kartą pačiūžas pasimatavo būdamas penkerių. Atrodo labai anksti? Išties su šiuo sportu Povilą supažindino tėtis, pats žaidęs ledo ritulį ir paskatinęs sūnų sekti jo pėdomis. Nepaisant savo ankstyvos pradžios, sportininkas įsitikinęs, kad viskam reikia laiko, o ypatingi talentai atsiskleidžia tik tada, kai įdedama daug darbo.

Povilas neatsitiktinai tapo vienu naujosios Audimo žiemos kolekcijos veidų – juk kas geriau gali įvertinti šiltos, lengvos ir judesių nevaržančios žieminės striukės privalumus, jei ne žmonės nuolat laiką leidžiantys ledo arenoje.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Mano istorija prasidėjo turbūt taip pat, kaip ir daugumos – tėvai atvedė į būrelį. Aišku, prisidėjo ir tai, kad mano tėtis buvo ledo ritulininkas, tai kaip ir sekiau jo pėdomis. Kai pradėjau čiuožti man buvo penkeri, ant pačiūžų stoviu jau maždaug dvidešimt penkis metus. Pirmųjų savo treniruočių net nelabai pamenu, tačiau yra gan stipriai išlikęs tas įspūdis, apėmęs prieš pirmą kartą užlipant ant ledo. Atrodė, kad viskas bus labai paprasta – paimsiu ir nučiuošiu. Žinoma, taip nebuvo. Dėl to iš pradžių gal net truputį nusivyliau - užlipau ant ledo ir nieko nesigauna... Tačiau viskam reikia laiko.

Iš tikrųjų, tai visiems taip buvo. Juk negali iškart būti geriausias žaidėjas ar super talentas. Reikia daug treniruotis ir po truputį pasieki rezultatą. Žinoma, laikui bėgant atsiranda kažkokia atskirtis - vieni žaidėjai progresuoja lėčiau, treniruočių procesą praeina sunkiau, kitiems sportą perprasti lengviau. Yra ir tokių, kurie visai išeina.

Vaikystėje vykusios treniruotės tikrai labai skiriasi nuo dabartinių. Pradžioje esi mokomas pagrindų – čiuožimo technikos, taisyklingos stovėsenos... Dabar daugiau dėmesio skiriama komandiniam pasiruošimui,  taktiniam pasirengimui. Kas be ko, fizinis pasirengimas išlieka labai svarbus - treniruojamės po 3-4 kartus per savaitę, priklausomai nuo to, kiek tuo metu būna varžybų. Be to, treniruojamės ir sporto salėje.

Kaip supratai, kad ledo ritulys tau – daugiau, nei tiesiog hobis?

Kad sportas nėra vien tik hobis turbūt supratau kai buvau maždaug penkiolikos metų ir pirmą kartą išvykau dalyvauti tarptautinėse varžybose – važiavome į Latviją žaisti prieš jų jaunimo komandą. Tos išvykos metu susidūrėme ir su profesionalia vyrų komanda, pamatėme į ką turime lygiuotis. Tada pajutau, kad tai mano vieta, mano sportas, kuriame noriu kažką pasiekti.

Su kokiais stereotipais apie ledo ritulį yra tekę susidurti?

Dažniausiai susiduriama su stereotipu net ne apie patį ledo ritulį, bet apie mus, lietuvius ledo ritulininkus. Dažniausiai Lietuvą visi žino kaip krepšinio šalį, todėl į ledo ritulininkus visi žiūri truputį keistai, lyg būtume iš Afrikos. Kur tik nuvažiuotume, visur būdavo jaučiamas toks požiūris ir tuomet jau žaidimu reikėdavo viską įrodyti. Būdavo visko, bet dažniausiai pavykdavo.

Pasižiūrėjus aukščiausių lygų ledo ritulio varžybas, į akis krenta žaidėjų muštynės. Kokia tavo nuomonė apie jas?

Neatsimenu tokių rungtynių, kad pats būčiau dalyvavęs muštynėse. Mano manymu, žaidimui jos didelio grožio nesuteikia, bet reikia pripažinti, kad tai yra šiokia tokia žaidimo dalis. Būna, kad tarp žaidėjų susidaro emocijų perkrova, atsiranda poreikis jas kažkur išlieti, vyrai nusimeta pirštines ir pradeda muštis. Bet aš pats nesu to šalininkas. Yra tokių lygų, kuriose tai labai aiškiai propaguojama bet toks ledo ritulys – ne man. Na, nesakau, kad toks žaidimas nėra savotiškai patrauklus, bet aš pats labiau linkęs prie kitokio žaidimo ir tvarkymosi su emocijomis.

Kas sunkiomis akimirkomis labiausiai motyvavo ir neleido palūžti?

Kai buvau jaunesnis turbūt labiausiai motyvuodavo tėvai. Jie tikrai stumdavo į priekį vis primindami, kiek laiko ir pastangų jau esu investavęs į sportą. Nereikia visko staiga imti ir mesti – sunkiais momentais verta viską apgalvoti, duoti sau truputį laiko.

Dabar turbūt labiausiai motyvuoja tiesiog didelė meilė šitam sportui. Kai esu ant ledo jaučiuosi labai gerai, tiesiog savam kailyje. Tai ir motyvuoja.

Kaip ir daugumai sportininkų, pakalbintas apie aprangos pasirinkimus Povilas pabrėžia, kad renkantis laisvalaikio aprangą, svarbiausia jam yra patogumas, tačiau sako, kad estetiniai elementai taip pat svarbūs. Povilas iš naujosios Audimo žiemos kolekcijos išsirinko juodą pūkinį paltą, merino vilnos džemperį, medvilnines kelnes siaurinta apačia ir megztą merino vilnos šaliką su kašmyru.