LEDO RITULININKAS MINDAUGAS KIERAS: MANO NUOMONE, TURI BŪTI MUŠTYNĖS

Mindaugas Kieras – buvęs Lietuvos ledo ritulio rinktinės kapitonas, Hockey Punks Academy vaikų treneris. Didžiąją savo laiko dalį ledo arenose jis praleidžia dar nuo vaikystės. Kalbėdamas apie savo mylimą sportą, Mindaugas sako, kad veikla prasidėjusi nuo vaikiško smalsumo, įvairiais gyvenimo etapais jam padėjo susidoroti su sunkiausiomis akimirkomis. Pokalbio metu ledo ritulininkas papasakojo nuo ko prasidėjo jo sportinė karjera bei pasidalino patarimais kaip pasirinkti tinkamą aprangą treniruotėms bei laisvalaikiui šaltuoju metų laiku.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo kai man buvo šešeri. Gyvenau kitoje kelio pusėje nuo Elektrėnų ledo rūmų ir kasdien mačiau šį gražų pastatą. Kartais atrodo, kad nepabandyti užlipti ant ledo net negalėjau. Visada buvo įdomu užeiti, pamatyti kaip atrodo čiuožyklos vidus ir sužinoti kas ten vyksta. Tuo metu į areną atvažiuodavo daug įdomių komandų, viduje nuolat vykdavo veiksmas.

Jau pirmos treniruotės metu mane sužavėjo ledas ir viskas, kas ant jo vyko. Pats Elektrėnų ledo arenos vidus yra labai gražus, įspūdingas - visa tai tikrai paveikė ir todėl toliau tęsiau treniruotes. Manau, kad ne tik mane, bet ir kitus pirmiausia sužavi pats ledas, jo slidumas, pirmas judesys ant pačiūžų. Atrodo, kad stosi ir nučiuoši, viskas bus paprasta ir lengva, bet iš tiesų viskas kitaip – krenti, stojiesi ir vėl krenti.

Kiek atsimenu, iš pradžių man sekėsi sunkiai ir tai tęsėsi net iki šešiolikos metų. Labai norėjau būti kuo geresnis žaidėjas, bet mačiau, kad aplinkui yra daug geresnių už mane. Tačiau, kaip ir patį pirmąjį kartą, noras tobulėti, mėgautis šiuo sportu ir toliau žaisti, neleido man palikti ledo arenos.

Atsimenu ir aprangas - jos nebuvo tokios kaip dabar. Ekipuotės buvo sudėliotos ir susiūtos iš vyrų aprangų,  pačiūžos irgi būdavo ne naujos. Tai irgi prisidėjo prie to, kad ne visiems čiuožti sekėsi nuo pat pradžių. Aš tikrai nebuvau vienas tų, kurie po kelių pirmų ledo arenoje praleistų minučių supranta, kad tai - jų sportas. Kad tai suvokčiau teko gerokai padirbėti.

Kada supratai, kad sportas tau – jau ne tik hobis?

Turėjome trenerį, kuris dažnai sakydavo, kad mes žaisime aukščiausiojoje lygoje, NHL.  Ši idėja labai įkvėpė ir patys tikėjome, kad eisim toli. Vis dėlto pats asmeniškai kad tikrai galiu kažką pasiekti patikėjau tik tada, kai pradėjau dalyvauti tarptautinėse varžybose. Pirmiausia buvau atrinktas į jaunių, jaunimo rinktines, o vėliau pradėjau varžytis čempionatuose su nacionaline rinktine. Tada supratau, kad turiu dar labiau save spausti, daugiau reikalauti iš savęs. Po to gimė ir idėja, kad ledo ritulys gali tapti mano profesija ir darbu.

Ar esi girdėjęs kokių stereotipų apie ledo ritulį?

Turbūt labiausiai paplitęs stereotipas apie šią sporto šaką, tai kad joje labai daug traumų. Tai tikrai nėra tiesa. Lyginant su kitomis komandinėmis sporto šakomis, ledo ritulyje traumų gana mažai.

Kita paplitusi nuomonė yra, kad ledo arenoje labai šalta, todėl sportininkai daug serga. Tam irgi paprieštaraučiau. Pavyzdžiui fotografuojantis Elektrėnų ledo rūmuose visą laiką buvo +9° šilumos. Be to, sportuodamas nuolat judi, todėl tikrai nėra kada sušalti.

Pasižiūrėjus aukščiausių lygų ledo ritulio varžybas, į akis krenta žaidėjų muštynės. Kokia tavo nuomonė apie jas?

Mano nuomone, muštynės turi būti. Žinoma, jos turėtų būti tik profesionalų lygoje – jokiu būdu ne vaikų ar jaunimo. Tačiau savotiškai žavu kai tai daro brandūs sportininkai. Ledo ritulio muštynės vyksta pagal tam tikras nerašytas taisykles, todėl sportininkai dažniausiai vienas kito nesužaloja. Viskas vyksta tik iki tol, kol vienas iš varžovų nukrenta ar tiesiog yra suvokiama kas yra nugalėtojas. Nėra mušamasi specialiai tam, kad būtų sužalotas kitas žaidėjas.

Pažiūrėjus aukščiausios lygos varžybas matyti, kad muštynės yra tokios, kad net gali pasirodyti, kad jų dalyviai nieko išties ir nedaro – viskas yra labai techniška. Jei bent vienas iš „mušeikų“ nemokėtų to daryti, viskas atrodytų visai kitaip – jis nuo savo priešininko tiesiog gautų „į vienus vartus“.

Kelis kartus ir pats esu dalyvavęs tokiose muštynėse. Pradžioje tikrai nemokėjau to daryti, tačiau vėliau išmokau nerašytas taisykles ir paskutinės muštynės buvo visai smagios. Tačiau mano karjeroje jų tikrai nebuvo daug,. Man labiau rūpėjo mušti įvarčius ir ginti vartus – visada labiau koncentruodavausi į patį žaidimą.

Kas sunkiomis akimirkomis labiausiai motyvavo ir neleido palūžti?

Ledo ritulys man visą laiką buvo kaip šviesus kelias. Aplinkui nemačiau jokios vertingesnės veiklos, niekas nesuviliojo taip, kaip ledo ritulys. Mokykla man nelabai patiko, kieme kompanija buvo prasta. Buvo net laikotarpis, kai maždaug metus gatvėse veikiau kažką, kuo tikrai neturėjau užsiimti. Dabar net sunku prisiminti tuos dalykus. Tačiau ledo ritulys visada buvo ta veikla, kuri padėdavo pakilti ir atsistoti ant kojų. Būtent tai mane visą laiką ir motyvavo. Norėjosi būti geresniam, o šis sportas visada buvo kaip tam tikra šviesa tunelio gale.

Paklaustas kaip renkasi aprangą sportui ir laisvalaikiui, Mindaugas pirmiausia išskiria patogumą ir medžiagos elastingumą. Tai ypač svarbu siekiant maksimalaus judesių laisvumo, leidžiančio susitelkti į mėgstamus užsiėmimus. Taip pat ledo ritulininkui labai svarbi drabužių kokybė. Kad rūbai ilgiau išliktų kaip nauji, labai svarbu atidžiai skaityti priežiūros etiketę ir laikytis nurodytų rekomendacijų.

Mindaugas iš naujosios Audimo žiemos kolekcijos išsirinko pūkinę striukę, medvilnines kelnes siaurinta apačia ir atsegamą tamprų medvilninį džemperį.